Kaip visa Lietuva šneka apie du nagus
2008-09-29
Kas žinote, jog Mia (rimtai dainininkė?) susimušė su Nataša ir nusilaužė du nagus? Ok, ne taip suformulavau: kas nežino? O kas žino, jog Lietuva liepą iš tarptautinės moksleivių chemijos olimpiados parsivežė vieną aukso ir tris bronzos medalius?
Didelis kontrastas. Juk LNK dviems nagams paskyrė net 4 laidas: “Auksinę savaitės blykstę”, “Trečias nereikalingas”, “Nuo… iki…”, “Kakadu”… Dviejų vištų susikapojimas pavadintas metų įvykiu.
Kažkodėl jaučiuosi toks bejėgis.
Geriausia Šiaulių mokykla
2008-09-22
Prieš pusę metų sprendžiau vieną didžiausių savo neilgo gyvenimo
dilemų, kurią man netiesiogiai pakišo Švietimo ministerija su tom
reformom, kai kiekvienoje mokykloje lieka keturios klasės. Turėjau
išsirinkti gimnaziją. Šiauliuose yra penkios, bet mane domino tik dvi -
Juliaus Janonio ir Didždvario gimnazijos. Jei esi šiaulietis, gyveni kažkur netoli, ar tiesiog šiaip neišsirenki sau gimnazijos, šis įrašas tau bus įdomus.
Abi
gimnazijos skaičiuoja jau antrą savo veiklos šimtmetį. Juliaus Janonio
gimnazijai (JJG) jau daugiau nei 150 metų, Didždvario gimnazija (DG)
šiemet švenčia 110 metų jubiliejų. Panašumų yra: gilios tradicijos,
užsitarnautas prestižinių (Lietuvos mastu) mokyklų vardas, aukštas
moksleivių paruošimo lygis. Turėjau neblogą vidurkį, kuris man
tikriausiai būtų padėjęs pakliūti į abi gimnazijas, todėl buvau
privilegijuotas išsirinkti pats, o ne būti išsirinktas.
Apie
JJG yra toks mitas: tai moksliukų ir kalikų mokykla, kur mokomasi
nesuvokiamai daug, per kraujus ir kalimą. Nežinau, ar tai tiesa,
pasirinkau nei šią gimnaziją, tačiau prieš pateikdamas prašymą aš šia
tema bendravau su daugybę žmonių: draugai pasakojo savo patirtis, visi
iki paskutinių mano mokytojų turėjo savo nuomones šiuo klausimu,
tariausi netgi su močiute, tėvų pažįstamais. Tiesą pasakius, niekada
nebuvau tas, kuris pažymius sau užsidirbdavo kaldamas. Mano buvę
mokytojai tai patvirtintų :D.
DG irgi yra mitais apipinta. Pagrindinis jų: Šiaulių “grietinėlės” atžalų mokykla, kuriems tik tūsai,
narkotikai ir jokių mokslų. Taip, girdėjau ir tokių nuomonių. Šį mitą
galiu paneigti. Yra mano mokykloje visokių, tas tiesa, bet tikėjausi
daug prastesnės bendruomenės, nei tokios, į kokią patekau. Didždvario gimnazija man padarė labai įdomų įspūdį.
Kartais pasijaučiu, lyg DG veikia atskirai nuo Lietuvos švietimo
sistemos. Tokios gausybės naujų švietimo idėjų, tiek sveiko liberalumo
aš nesitikėjau ten rasiantis. Viskas susideda iš smulkmenų: štai esame
vertinami dviem pažymių tipais: paprastais dešimtbaliais ir paprastais
taškais, kurių per pusmetį (priklausomai nuo dalyko) turime surinkti
iki 200, per kelis dalykus (matematiką, lietuvių, anglų kalbas) klasė
skeliama į dvi grupes, atsižvelgiant į moksleivių lygį, mokykloje
realiai šnekama dviem kalbom (lietuvių ir anglų), nes nemažai
moksleivių mokosi pagal mainų programas, yra mokytojų užsieniečių,
užrašai ant kabinetų rašomi dviem kalbom, mokiniai gali turėti savo
spinteles, galiausiai pati mokykla yra Vilniaus gatvėje - mūsų Bulvare.
Kosmopolitizmas yra didelis DG privalumas. Tik nedaugelis Lietuvos
mokyklų gali pasiūlyti tiek mainų programų, tiek bendravimo su
užsieniečiais. Tai viena iš dviejų Lietuvos mokyklų (kartu su Vilniaus
Licėjumi), vykdančių IB (International Baccalaureate
- Tarptautinis Bakalaureatas) programą. Ir tai buvo pagrindinė mano
apsisprendimo priežastis. Įstojau į parengiamąją IB klasę - Id
(neoficialiai dar vadinamą pre-IB). Baigęs devintą ir dešimtą klases
tikiuosi įstoti į pagrindinę dvejų metų IB klasę. O jei baigsiu ir ją,
galėsiu pagalvoti apie studijas užsienyje, kas mane labai vilioja ir už
ką buvau labai peiktas kai kurių ankstesnių savo mokytojų.
Bet nepamirškite, jog mokyklų lygis (pagal egzaminų rezultatus) gana
stipriai skiriasi: JJG, jei neklystu, turi tvirtas pozicijas pirmajame
Lietuvos 20-tuke, DG, deja, užima vietą tik aštuntame dešimtuke. JJG,
nors ir šiek tiek konservatyvesniais metodais, paruošia stiprius
mokinius, kurie vėliau stoja į geriausius Lietuvos universitetus.
Šiauliams ir tokia tat teko garbė turėti dvi gimnazijas, kurios
tarpusavy konkuruoja, bet tuo pačiu metu specializuojasi į kitus
dalykus. JJG - į stiprų ir kietą mokelsivių paruošimą, DG - į lyderių,
asmenybių ugdymą, kosmopolitinį bendravimą.
Tikiuosi gerai užbaigti pradėtus mokslus ir užsibrėžtus tikslus.
Kaip sužinoti autobusų tvarkaraščius? Autobusų stotys savo interneto svetainių neturi, kiekvienos keleivių pervežimo firmos tvakaraščių nepatikrinsi, į stotį peržiūrėti tų lentelių nenuvažiuosi. Belieka skambinti į autobusų stotį. Štai pastarojo dalyko aš pradėjau vengti, kai pastarąjį kartą teko kalbėti su vos besitvardančia Šiaulių autobusų stoties darbuotoja.
Yra autobusubilietai.lt. Nors pagal naujausias mados tendencijas vis dar BETA versijoje, svetainė man jau spėjo pagelbėti du kartus, kai reikėjo sužinoti autobusų maršrutus iš Šiaulių į Ukmergę ir Panevėžį. Bilietus galima nusipirkti gal tik vos į kas 20-tą maršrutą, tačiau didžiausias svetainės privalumas yra tvarkingi ir suprantami tvakaraščiai. Įtrauktos ir tarpinės maršrutų stotelės. Štai šiauliečiai, norintys nuvažiuoti į Klaipėdą, šiokiadieniais 13:10 sėda į autobusą “Zarasai - Klaipėda”. 15:05 autobusas sustoja Plungėje ir po 5 minučių iš ten išvažiuoja. Taip pat Kupiškyje, Palangoje, Kretingoje ar dar kituose miesteliuose ar kaimuose.
Bilietus nusipirkti paprasta kaip ir “Tiketoje” (netgi logotipas gana panašus į kai kuriuos “Tiketos” grafinius elementus). Užsisakote, padarote pavedimą banku ir atsispausdinate bilietą. Svetaine labai paprasta naudotis ir, nors kaip jau minėjau, ne visos funkcijos yra pasiekiamos.
Projekto kūrėjas - “Kautra“.
Kiek jau blogerių užsiregistravo į Postcrossing? Vajų pirmi tikriausiai pradėjo skins.lt darbuotojai, vėliau prisijungė Andrius, aš, tada - Justė, užsiregistravo ir Darius, atidavęs duoklę visiems lietuvių postcrosseriams, o kur dar shiny, Tomas, Monita, Adis, Kukas, jo žmona Closer, draugas Eleetaz, Timas? Tikras bumas, už kurį dėkoju skins.lt ir Andriui! Virš 10 naujų vartotojų per porą mėnesių. O kur dar tinklaraščių nerašanti minia, kurią sudominome savo įrašais?
Blogeriai stipriai didina lietuvių skaičių Postcrossinge. Mūsų ten apie 980 - esame dvylikti pasaulyje pagal šį rodiklį. Ir dvidešimt šešti pagal išsiųstų atviručių skaičių - artėjame prie 10.000. Šie skaičiai nuolat didėja - panašu, jog Lietuva išgyvena tikrą Postcrossing bumą: vien per rugpjūtį ir rugsėjį portale sutikau apie dešimtį pažįstamų, kurie dar tik siunčia savo pirmuosius atvirukus ir laukia iš kitų.
Kita šio įrašo tema yra glaudžiai susijusi su Suomija. Postcrossinge suomių jau daugiau nei 9000. Nors JAV yra šio sąrašo lyderė (daugiau nei 14.000 žmonių), būtent suomiai yra aktyviausi postcrosseriai, kurie išsiuntė jau daugiau nei 300.000 atvirukų. Postcrossinge yra toks fenomenas: daugiausiai atvirukų nukeliaus ne į tą valstybę, kuri užregistravo daugiausiai vartotojų, bet į tą, kurios vartotojai išsiuntė daugiausiai atvirlaiškių. Suprantate, apie ką aš?
Sekdamas savo ir kitų postcrosserių patirtį, netgi sukūriau paprastą gyvenimišką sentenciją: “pirmą atviruką visada išsiųsi į Suomiją”. Ir tai nėra nepagrįstas teiginys: apie 30% mano išsiųstų atvirukų tikslas buvo suomių pašto dėžutės. Ir drįstu pareikšti, jog tai - pagrindinis Postcrossingo minusas. Kaskart užklausdamas naują adresą mintyse kuždu “tik ne Suomija, tik ne Suomija” ir lyg tyčia gaunu kokios Marjos adresą… Nieko keisto - juk vienas iš septynių postcrosserių gyvena Suomijoje, juk vienas iš penkių atvirukų nukeliauja būtent ten.
Ką noriu pasakyti? ŽMONĖS, REGISTRUOKITĖS Į POSTCROSSINGĄ! Kuo daugiau ten bus lietuvių, tuo mažiau atvirukų siųsime į Suomiją. Argi ne mieliau ką nors brūkštelti tautiečiui gimtąja kalba, nei nepažįstamam suomiui linkėti “happy postcrossing”? Kuo daugiau mūsų bus, tuo didesnė tikimybė, jog po metų koks nors prancūzų blogeris parašys įrašą pavadinimu “Postcrossing: didėjanti prancūzų bendruomenė ir lietuviškas fenomenas”.
“Busturas” nebekelia didelio pasitikėjimo
2008-09-05
Kaitri penktadienio popietė. Metas, kai visi skuba kuo greičiau grįžti iš darbų į namus ir vieną iš paskutinių kartų pasimėgauti šiluma soduose, prie ežerų ar tiesiog miesto aikštėse ar parkuose. Vienoje iš centrinių miesto stotelių stovi šio tinklaraščio autorius ir tikisi kuo greičiau grįžti į namus: ant peties bene dešimt kilogramų sverianti kuprinė, vos trys valandos naktinio miego ir žygis po miškus daug energijos nepalieka. Dvi dienas praleidau savo mokyklos organizuotoje pirmokų stovykloje.
24-as autobusų maršrutas man patinka: jis driekiasi automagistralės tipo miesto gatve, kur leidžiamas (o gal tik visų naudojamas) didelis greitis, o autobusuose niekada nebūna daug žmonių. Ir šiandien nieko baisaus nebuvo, užėmiau stovimą vietą, pasidėjau kuprinę ant žemės. Į strypą per stipriai neįsitvėriau. Pirmas posūkis: vos nenugriūnu, visi autobuso keleiviai taip pat neatrodo pernelyg komfortiškai įsitaisę. Antras posūkis: trūktelėjimas ir stipriai pavirstu į priekį. Ne aš vienas.
Nors autobuso greičiu kažkaip nesidomėjau, labiau galvojau apie tai, kiek rasiu atviručių pašto dėžutėje, tačiau supratau, jog kažkas ne taip. Iš pažiūros kultūringai atrodantis pusamžis vyriškis, laukiantis eilėje nusipirkti bilietėlį paprašė vairuotojo, kad jis sumažintų greitį. Aplink sėdėję keleiviai taip pat murmėjo, esą jie nėra bulvės ar malkos ir t.t. O vairuotojas pasirodė buvęs kietas riešutėlis:
- Ką noriu, tą darau! Tu man neaiškink! Nuo šešiasdešimt antrų vairuoju, tu čia man, asile, neaiškink! Užsikišk gerai?
Susidarėte įspūdį, koks buvo dialogas? Jau vien jis buvo vertas atskiro įrašo šiame tinklaraštyje.
Kaip manot, kaip vairuotojas bendravo su už jo stovinčiu vyriškiu? Taip, jis žiūrėjo į veidrodėlį tam, kad galėtų perteikti visą savo pyktį. Pone, jūs užmiršote, jog važiuojate miesto gatve ir tam reikia maksimalaus susikaupimo! Ir istorijos kulminacija: vis dar šaukdamas vairuotojas kerta ant stabdžių, visi keleiviai (ačiū Dievui, tuo metu visi buvo įsitvėrę turėklų, nes, aš nejuokauju - tai galėjo pasibaigti sunkiomis traumomis ar net mirtimi) siūbtelėjo į priekį ir autobusas sustojo.
Iš pradžių nesupratau, kas atsitiko - atsidarė priekinės durys. Galvojau, jog vairuotojas šitaip rodo mano minėtam vyriškiui išlipti. Bet išlipo pats. Kol galų gale supratau - avarija. Gal ir per skambiai pasakyta, tačiau kontaktas su priekyje stovinčiu lengvuoju automobiliu buvo, pažeidimai tik kosmetiniai. O dabar klausimas “Busturui“:
ar jūs suvokiate, kas būtų buvę, jei Jūsų vairuotojas, dažniau stebintis veidrodėlį nei priekinį stiklą, pedalą būtų paspaudęs bent 0.2 sekundės vėliau?
Didelio šoko nepatyriau, bet galimų kitokios įvykio baigties atvejų svarstyti neapsiėmiau. Viskas galėjo baigtis labai nelaimingai - šalia manęs stovėjo moteris su vos kelių mėnesių mergaite rankose!
Ar po tokių įvykių dar galima visiškai ramiai važinėti autobusais? Juk tokių vairuotojų vien Šiauliuose tikrai ne du ir ne trys. Ar ne metas griežčiau kontroliuoti savo vairuotojų elgesį ir, drįstu pagrįstai pareikšti, - blaivumo laipsnį? Visos finansinės bėdos niekada neatpirks fizinių žmonių traumų ar net gyvybių. Jei tik “Busturas” žinotų, kas dėjosi autobuse minutė prieš šį nereikšmingą autoįvykį, tikriausiai padarytų atitinkamas išvadas. Savo pačių labui.
